Artūro Aliuko kuriamas meninis pasaulis yra žaidimas dievų paliktoje miražų dykroje,kurioje siela stebi idealaus grožio atšvaitus. Klasikinių formų nostalgija ir aklo demiurgo sukurtų golemų agnostinė mechanika, skeptiškas netikėjimas ir svajingas hedonizmas - viskas čia dera. Pompastiškas puošnumas tėra šydas, kaip ir dailių formų lukštai, slepiantys visa ryjančią tuštumą. Jie aižėja ir trupa, atskleisdami gėdingas anatomijos paslaptis. Tokiu būdu įkūnijama baugi XVII amžiaus idėja apie mechaninę visatą ir Renesanso laikų platonizmo melancholiškas Eroso ilgesys ( Botičelio nutapytos ir Dedalo atgaivintos marmurinės Afroditės pavyzdžiu ).
(Algis Uždavinys ''Kultūros barai '' )