Keliaudamas per savo kūrybinį kelią, menininkas Andrius Miežis teigdavo, kad prieš pradėdamas kiekvieną naują darbą, jis turėdavo to kūrinio idėją įsimylėti ir fanatiškai siekti idealo. Idėja jį tiesiog apsėsdavo – įkyriai persekiodama reikalaudavo tapti geidžiamiausia dominante. Tai būdavo momentas, kai mintis ruošdavosi tapti kūnu, o tą kūną autorius privalėdavo pamilti dar jam negimus.

Minčių apnuoginimas paveikslų pavidale jam visada išlikdavo iššūkiu, nepaisant sukauptos patirties. Tačiau prieš leisdamasis į kelią, jis turėdavo tiksliai žinoti, kur nuvyks – tai buvo jo asmeninė sutartis su savimi. Nors visada likdavo aišku, kad idealas yra nepasiekiamas, kūrybinio proceso metu A. Miežis išlikdavo fanatiškai tikintis idealistas. Jis žinojo: privalu tikėti, antraip sąrėmiai neduos vaisiaus. Sunkiai apčiuopiamą savo viziją jis perduodavo paveikslais, kurdamas grynai asmeninę tikrovę, kuri jam pačiam buvo absoliuti, nes joje buvo sukaupta daugiausia tiesos. Realus gyvenimas kūrėją domino tik kaip žingeidų stebėtoją, leidžiantį laisvę vaizduotei.

Dailininkas tikėjo, kad kiekvienas žiūrovas visiškoje nuogybėje mato jo širdį, sielą bei protą ir turi pilną teisę apie šią vidinę tikrovę susidaryti savo nuomonę. Pasinerdamas tiesiai į kūrybą, jis visada stengėsi išlikti atviras sau, neprarasti vaikiško užsidegimo ir nesivaikyti pseudo intelektualių pretenzijų.

Galbūt geriausiai jo santykį su menu iliustruoja paties menininko žodžiai, kad kūryba jam buvo pats geriausias narkotikas, tinkamas vartoti be apribojimų, kurio vienintelis šalutinis poveikis – realybės praradimas. Jį A. Miežis vartodavo kasdien, tris kartus po valgio, be saiko ir bet kur, vadovaudamasis taisykle: viską reikia daryti su protu, ir tik mylėti ir kurti – be proto.