MYKOLĖ (g. 1987) studijavo Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje (École nationale supérieure des Beaux-Arts), kurioje įgijo bakalauro ir magistro laipsnius. Paryžiuje praleido daugiau kaip aštuonerius metus. Nuo 2015 iki 2017 gyveno ir kūrė Kopenhagoje. Nuo 2017 gyvena Vilniuje. Mykolės kūryboje dominuoja peizažo tema. Ypač daug kūrinių sukurta apie Lietuvą, nors yra ir užsienio gamtovaizdžių. Viena iš Baltijos šalių meno konkurso “Jaunojo tapytojo prizas 2013” laimėtojų. Atstovavo  Lietuvą 2016 metais Andoroje vykusioje UNESCO meno stovykloje. Tais pačiais metais Mykolės darbų serija kaip prizas įteikta geriausiems Prancūzijos raiteliams “Didžiojoje Fontainbleau savaitėje”. 2017 metais rezidavo Saari meno rezidencijoje. 2019 metais Lietuvos atstovė Kinijoje vykusiame menininkų susitikime per kalnus ir jūras. Yra surengusi personalinių parodų Vilniuje, Paryžiuje, Danijoj. Dalyvauja užsienyje vykstančiose grupinėse parodose, rezidencijose, pleneruose. Turėjo garbės būti pažįstama su Jonu Meku, lankėsi Prano Gailiaus studijoje, bendradarbiavo su Dominique Gauthier. Pilną tapybos ir piešimo darbų kolekciją sudaro virš 250 kūrinių.

Mykolės kūryboje dominuoja peizažai. Žanro pasirinkimas išskiria ją iš jaunosios lietuvių tapytojų kartos, dažniausiai sekančios figūrinės tapybos, neretai aiškiai socialiai ir politiškai angažuotos, kryptį. Peizažas, ypač gamtovaizdis, dažnai siejasi su natūralistinėmis gamtos studijomis ar romantiškais ir idealizuotais gimtinės laukų vaizdeliais. Tačiau Mykolės kūryba patvirtina, kad šiuolaikiniam peizažo žanrui netrūksta sąlyčio su naujausiomis meno tendencijomis, kad jis gali būti įdomus ir aktualus.

Tapytoja renkasi paprastus, lengvai atpažįstamus motyvus: kraštovaizdžio fragmentus, kai kada papildytus statiniais, inžinerinėmis konstrukcijomis, kartais kompozicijose pasirodo ir pavienės žmonių figūros. Vaizduojami skirtingi metų ir paros laikai, oro sąlygos, atspindimas tuo metu kraštovaizdžiui būdingas koloritas. Stilizuotuose, apibendrintuose peizažuose tapytoja mėgaujasi spalvų, struktūrų įvairove, pabrėžia natūralių elementų ritmą. Įterpdama į peizažus architektūros objektus ar kitus žmonių veiklos ženklus, ji atranda dermę griežtų ir laisvų formų kontrastuose (pavyzdžiui, suarto lauko linijų ritmas ir medžių šakos). Mykolė naudoja vienasluoksnę tapybą, tad kūriniai atrodo lengvi, skaidrūs. Per ploną dažų sluoksnį persišviečianti drobė suteikia paveikslams atmosferiško švytėjimo.

Mykolės kūryboje lietuviški gamtovaizdžiai atsirado studijuojant Paryžiuje kaip prisiminimai Lietuvoje praleisto laiko, kaip tėvynės ilgesio išraiška. Juose vaizduojamos tikros dailininkei svarbios, jos lankytos vietos. Gamtoje ji ieško atsvaros miestui, jo dinamikai, triukšmui. Tad peizažai tušti, erdvūs, meditatyviai nuteikiantys. Dažnai juntamos melancholijos, lyrizmo nuotaikos, papildančios autobiografišką peizažų atsiradimo istoriją. Taigi jie, nors ir realūs, tampa ir psichologiniais vidiniais peizažais – vietomis, kurios sąmoningai ir pasąmoningai išgyvenamos vidumi. Geometrizuotos, suplokštintos gamtovaizdžių formos atrodo scenografiškos, tarsi ištuštėjusios nostalgiško sapno scenos dekoracijos. (Justina Augustytė)