TOP Algio Kriščiūno paveikslai, kurie nepaliks abejingų
Sau
Lietuvoje populiaraus dailininko ir fotografo Algio Kriščiūno daugeliui nereikia pristatinėti. Menininko darbai dažnai publikuojami spaudoje, juos galime išvysti įvairiose galerijose, netikėtai galima aptikti ir įvairiuose interjeruose ar viešose erdvėse.
Algio Kriščiūno darbai daugeliui iš mūsų atrodo labai artimi, dažnas juose atpažįstame savas istorijas ar artimus personažus. Menininkas to ir siekia – didelį dėmesį savo darbuose kreipdamas į šiandienos pasaulyje aktualias temas – perteklinis vartojimas, aplinkosauga, žmonių santykis su vienas kitu ar planeta. Algio paveikslai traukia dėmesį tiek istorijų įvairove ir kompleksiškumu, tiek spalvomis ar juose vaizduojamais personažais.
Čia jus norime iš arčiau supažindinti su keletu Algio Kriščiūno darbų ir jų istorijomis, kurios nepaliks abejingų.
„Kartais vėl norisi taip stipriai mylėti, kad galva liepsnotų, kad niekas pasaulyje būtų nebesvarbu – tik tu.
Kad Froidas turėtų ką manyje tyrinėti, o Jungas kapstydamasis mano sapnuose pasiklystų.
Būtų giedra diena, horizonte plauktų dar nesudužę titanikai, ir žmonės bristų į jausmų vandenyną nebijodami, nedvejodami.“, – A. Kriščiūnas.
Listening To The Ocean. Part II
„Mano bičiulis turi gražiausią pasaulyje dukrą.
Bet tik jis tai žino.
Kiti tą mergaitę mato visai negražiai: išskydę purvinų šiaudų plaukai, siaurutė burna su kreivais pelės dantukais, mažas smakras ir balioniniai žandai, kurie dar labiau išsiplečia, kai mergaitė pučia klarnetą. Taip, ji pučia klarnetą miestelio dūdų orkestre, su trisdešimt ūsuotų dėdžių ir viena ūsuota tetule.
Mergaitė neturi draugų ir sako, kad jai nereikia. Mokosi ji vidutiniškai, dar nežino kuo bus, bet po mokyklos norėtų išvažiuoti į sostinę ir pradingti tarp kitų tokių – niekuo neypatingų, nelabai gražių ir labai vienišų.
<..>
Tik tėtis visada turi laiko.
<..>
…
Kokia bus jų istorija po trisdešimties metų?
Gal su liūdna pabaiga – juk visos mūsų istorijos taip pasibaigia.
Bet tie trisdešimt metų bus kupini švelnios, nepamirštamos meilės.
Mergaitė visad girdės ją kaip tolimą jūros ošimą.“, – A. Kriščiūnas.
Looking At Real Life From Safe Distance
„- Moteris tik ir žiūri, kaip iš tavęs pasipelnyti – šiiandien duok jai šimtą, rytoj jau prašys dviejų. Ir taip, kol visą nupešios, o kai liksi basas plikas, tada viso gero, išeinu!- net putoja bičiulis.
– Bet, palauk,- sakau. – Tikrai ne visos tokios – juk būna, kad pinigų neprašo, pačios turi.
– Oi, čia dar didesnė bėda – tada tu turi tarnauti, kaip šuo: daryk tą, daryk aną, indus plauk, į barą neik, klausykis jos plepalų – ne, šitas reikalas ne man. Gyvenu vienas, taip ir liksiu.
Gal ir tikrai jam taip geriausia – juk jau ne kartą buvo užkibęs – trys žmonos, penki vaikai – pakankama patirtis.
……….
O man vis dar atrodo, kad moterys ir vyrai, kokie skirtingi jie bebūtų – iš Marso ar iš Veneros – gali gyventi nesipjaudami, o papildydami vienas kitą.“, – A. Kriščiūnas.
“Ženklas, kurio nepastebėjome”.
„Mes buvom užsiėmę reikalais,
smagiais žaidimais, plepalais,
politika ar rietenomis dėl Teisybės.
O ten žemai rūke linguoja
Drambliai, žirafos ir pasaulis.
Iš slėnio kyla Nojaus laivas,
Aplamdytas ir aprudijęs,
Ir vaikas tarpdury mus kviečia.
Rausvam danguj ant plono siūlo
Supas meilė.
Bet mums nerūpi, mes aukštai,
Ant savo kalno, ant pasaulio krašto.
Rimti ir svarbūs. Tik nematom,
Kad kitas žingsnis – praraja.” , – A. Kriščiūnas.
Visos Algio Kriščiūno reprodukcijos yra tiražuojamos ir parduodamos su autoriaus žinia ir parašu.